View article

Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940) veikė keturios farmacininkų profesinės organizacijos. Įtakingiausia iš jų buvo Lietuvos vaistininkų draugija, įkurta 1922 rugsėjo 18 d., kurios tikraisiais nariais galėjo būti tik vaistinių savininkai. Ši organizacija vienijo apie 80 proc. visų Lietuvos vaistinių savininkų. Pagrindinės draugijos veiklos kryptys: aktyvus dalyvavimas kuriant farmacijos įstatyminę bazę, rūpinimasis savo narių interesais, etika, leidyba, dalyvavimas tarptautinėje veikloje. Lietuvos vaistininkų draugija priklausė Tarptautinei farmacininkų federacijai, o 1938 m. drauge su Latvijos ir Estijos vaistininkų draugijomis įsteigė Baltijos vaistininkų draugiją. Daug dėmesio Lietuvos vaistininkų draugija skyrė profesinės etikos problemomis ir kovojo su vadinamąja „nešvaria konkurencija “. Tam tikslui įsteigė Garbės teismą, kuris nagrinėjo draugijos narių etikos pažeidimus. Lietuvos vaistininkų draugija kartu su Lietuvos farmaceutų sąjunga 1923–1940 m. leido žurnalą „Farmacijos žinios “, kuris buvo pagrindinis profesinis farmacininkų žurnalas Lietuvoje, atspindintis to laikotarpio farmacijos problemas, jų sprendimo būdus ir organizacijų veiklą. Palaipsniui Lietuvos vaistininkų draugija stiprėjo, įgijo vis didesnį autoritetą ir išplėtė savo veiklos kryptis, pradėjo rūpintis ir farmacijos istorijos paveldu bei labdara: steigė Lietuvos senovės vaistinės muziejų, finansiškai rėmė Lietuvos studentų farmaceutų draugiją ir kitas organizacijas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, visų draugijų veikla buvo nutraukta, o 1940 rugsėjo 13 d. ir Lietuvos vaistininkų draugijos.